Jupiteris senovės lietuvių vadintas Indraja. Tai didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo 11 kartų didesnis už Žemės. Ši planeta – dujinė milžinė, turinti žiedų sistemą, daugybę palydovų, o debesyse – 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų juostų. Jupiterio magnetinis laukas beveik 20 kartų stipresnis nei Žemės. Jis lyg DIDYSIS BROLIS saugo mūsų Žemę nuo susidūrimo su skriejančiais kosminiais kūnais, „sugaudamas“ juos savo stipriu magnetiniu lauku.
Astrologijoje Jupiteris – tai Didžioji Laimė, Mokytojas, Kūrybinės galios, Tikėjimas, Paskirtis. Tai ir aukštasis mokslas, užsienis, Dievo ir dieviškumo samprata, humanistinė pasaulėžiūra, intelektiniai ir dvasiniai poreikiai, pažinimas, idealizmas.
Nuo 2025 birželio 10 dienos Jupiteris keliauja Vėžio zodiako ženklu ir bus jame iki 2026 birželio 30 dienos.
JUPITERIO VĖŽYJE temos (nori ar nenori, jučia ar nejučia, bet tampa aktualios):
- Pagarba ir dėkingumas tėvams, ypač motinai, giminei, protėviams, vyresniems, mokytojams, Tėvynei, tautos dvasiai.
- Šeimos, tautos tradicijų vertinimas.
- Savo šaknų puoselėjimas ir pažinimas per savo šeimos ir giminės, tautos istoriją ir šviesuolių gyvenimus, tautos dvasios reikšmės suvokimą.
- Tikėjimas savo šaknų ir tautos dvasios stiprybe.
- Vyro ir moters funkcijų supratimas, savo lyties funkcijų vykdymas.
- Emocinio saugumo / nesaugumo klausimai, suprantant, kad saugumas žmogaus vidinė savybė.
- Nuoskaudos ir atleidimas, neįsiskaudinimas ir kitų priėmimas tokiais, kokie jie yra.
- Darbai dėl kitų ir vardan Tėvynės labo.
Pamąstymui:
- Tai kur ta Didžioji Laimė?
- Iš kur kūrybinės galios?
- Kas stiprina tikėjimą ir moko?
- Kas turėtų būti idealizuojama?
- Kur turėtų linkti intelektiniai ir dvasiniai poreikiai?
Dar gilesniam pamąstymui:
„Su didele meile, pagarba ir didžiausiu solidarumu žvelgiu į kiekvieną žmogų, kuris ką nors daro mūsų prigimtos kultūros labui. Etninė kultūra, mano supratimu, yra būtent ta kultūra, kuri turi šaknis, yra šakninga, ji yra medis, ji yra augalas, ir jokia dirbtinė gėlė, joks padirbinys negali prilygti tam, kas turi savo gyvas ir tikras, iš savo žemės augančias šaknis. Etninė kultūra turi savo objektus, savo daiktus, įvairiausius raiškos būdus – kalbą, tautosaką, papročius, bet su niekuo nesutampa. Etninė kultūra užpildo tarpus, kur lyg ir nieko nėra, viską sujungia. <…>
Todėl etninė kultūra pati sudaro ir foną, ir pati į tą foną įsirašo. Etninė kultūra lemia ne tik kalbą, kalbėjimą, kalbėseną, bet ir balso moduliacijas, kurios yra suderintos su mūsų miškų ošimu, su vandenų čiurlenimu, žolės šnarėjimu ir paslapties tylėjimu.“ (3)
Naudoti šaltiniai:
- Wikipedija;
- A. Ilgevičienės- Astrėjos astrologijos paskaitų medžiaga;
- Citata iš Viktorijos Daujotytės kalbos, pasakytos Lietuvių etninės kultūros draugijos suvažiavime 1999 metų lapkričio 13 dieną.
Nuotrauka iš ESA/Hublle
