Dalinuosi 15 a. gyvenusio Marsilio Fičino – italų humanisto, teologo, filosofo, vertėjo mintimis apie astrologiją.
„Astrologai sako, kad laimingiausiu iš visų žmonių gimsta tas, kuriam likimas paskirstė dangaus ženklus taip, kad Mėnulis, pirma, neturi nepalankaus aspekto su Marsu ar Saturnu, o antra, turi palankų aspektą su Saule ir Jupiteriu, Merkurijumi ir Venera.
Kaip astrologai laimingu laiko tą, kuriam likimas palankiai sutvarkė dangaus reikalus, taip ir teologai palaimintu laiko tą, kuris panašiai sutvarkė sau tuos pačius dalykus.
<...> šių dangaus kūnų mums nereikia ieškoti išorėje, kitur; nes visas dangus yra mumyse, kuriuose gyvena gyvenimo šviesa ir dangaus pradžia.“
Fičino pataria Lorenzo:
„<…> tegul tavo Mėnulis, tai yra nuolatinis proto ir kūno judėjimas, vengia per didelio Marso greičio ir Saturno lėtumo; tai yra, tegul jis sprendžia kiekvieną reikalą taip, kaip jis kyla ir kaip jam reikia, neskubėdamas greičiau, nei reikia, ir neatidėdamas to vėlesniam laikui.
Be to, tegul šis Mėnulis jumyse nuolat atsigręžia į Saulę, tai yra patį Dievą, iš kurio jis visada gauna gyvybę teikiančius spindulius, kad visur galėtumėte garbinti Jį labiau nei visus kitus; Jį, iš kurio turite tą Aš, kurio dėka ir jūs esate verti garbinimo.
Taip pat tegul jūsų Mėnulis stebi Jupiterį, tai yra dieviškus ir žmogiškus dėsnius, kurių jis niekada neturėtų peržengti, nes nukrypti nuo dėsnių, kuriais paremti visi dalykai, reiškia pražūtį.
Vėlgi, tegul šis Mėnulis bus nukreiptas į Merkurijų, tai yra į patarimą ir samprotavimą, žinias ir įžvalgą. Ir tegul jis nieko nebando daryti be išminčių patarimo, nedaro ir nesako nieko, ko negalėtų pagrįsti. Tegul jis laiko žmogų be žinių ir išsilavinimo tam tikra prasme aklu ir nebyliu.
Galiausiai tegul šis Mėnulis nukreipia savo žvilgsnį į pačią Venerą, kuri yra žmogaus prigimtis, kuri, žinoma, jį įspėja prisiminti, kad mes negalime turėti nieko didingo žemėje, nebent mes, žmonės, kurių labui buvo sukurti visi žemiški dalykai, turime save; ir prisiminti, kad žmonių negalima apgauti jokiu kitu masalu, tik jų pačių prigimtimi. <…>
Galiausiai, apibendrinant: jei taip samprotaudamas išmintingai suvaldysi savyje dangaus ženklus ir dangiškas dovanas, pabėgsi toli nuo visų likimo grėsmių ir neabejotinai gyvensi palaimingą gyvenimą dieviškoje globoje.“
Citata: Marsilio Ficino. Meditation on the Soul: selected Letters. p. 167, 168
